© 2021 UAB "Mechanica"
© 2021 UAB "Mechanica"
Tyrimai rodo, kad didelio paviršiaus aktyvumo tepalų naudojimas žiediniam/skriejikų blokui yra geras būdas užtikrinti mažas trinties vertes ir pastovų trinties momentą ilgą laiką. Taip skriejikas neįsiskverbia į žiedą ir sumažinama siūlų trūkimo tikimybė, nes paviršinio aktyvumo medžiagos plėvelė užtikrina sklandų slydimą. Naudojant šią sistemą, tepimas reikalingas rečiau, o išmetimas į aplinkinę erdvę yra mažesnis.
Labai aukštam linų verpimo mašinos našumui lemiami šie veiksniai:
Molylub SpinTex WS 46
Vilnos verptuvų žiedų-skriejikų alyva
Naujausios technologijos Vokietijos kompanijos Molylub sukurta pusiau sintetinė, bazinių techninių parafininių alyvų su sintetiniais esteriais pagrindo alyva vilnos verpimo mašinoms ir kitai vilnos siūlų bei verpalų iš pluošto paruošimo įrangai.
Pritaikymas
Eksploatacinės charakteristikos
Specifikacijos ir patvirtinimai
Rekomendacijos
Naudotina centrinėmis tepimo sistemomis, lašelinėmis, pulverizatoriais ar rankiniu tepimu
Metodas |
WS 46 |
|
Spalva |
DIN ISO 2049 |
Skaidri, bespalvė |
Kinematinis klampumas prie 40°C cSt |
DIN 51 562 |
46 |
Tankis prie 15°C kg/m³ |
DIN 51 757 |
874 |
Klampumo indeksas |
DIN ISO 2909 |
> 105 |
Pliūpsnio taškas °C |
DIN ISO 2592 |
+210 |
Stingio taškas °C |
DIN ISO 3016 |
< -15 |
Tirpumas vandenyje |
Vizual.egzamminacija |
lengvas
|
Lietuviškai vilnai paruošti reikia daug darbo Norint gauti kokybiškus siūlus, svarbu ir tai, kaip vilna paruošiama. Eugenijus pastebi, kad Lietuvoje auginamų avių vilną ruošiant karšimui reikia daug darbo įdėti - pirmiausia gerai išplauti, beplaunant šapukus ir mėšlo gniužulus išrinkti, iškratyti. Ypač gerai vilna išsivalo ją beplėšant, tačiau vis mažiau žmonių tai daro - pamažu nyksta senolių puoselėtos vilnos paruošimo tradicijos. Karšiant lietuvišką vilną dažnai pačią įrangą plauti reikia - apsineša taukais, veliasi, tada ir siūlai prastesni gaunasi. „Vilnoje likę stambesni šapeliai ir verpimo staklių darbą stabdo, mat vilna suburbuliuoja, daug jos išmesti reikia, nes susukto siūlo nebenaudoju", - sako amatininkas. Jis skaičiuoja, kad iš kilogramo neplautos vilnos pusės kilogramo siūlų neišeina. Už švarios vilnos apdirbimą karšėjas-verpėjas ima po 20 Lt/kg.
Vilnai iškaršti, suverpti, siūlams sudvejinti ir į sruogas suvyti E. Majui prireikia beveik visos dienos. Jis sutinka, kad darbas gerokai paspartėtų, jei bent vieną pagalbininką turėtų, tačiau įpratęs dirbti vienas ir darbo grafiką dėliojasi taip, kaip jam patogiau.
Anksčiau dar į muges verpalus vežęs parduoti amatininkas sako, kad dabar siūlais tik namuose prekiauja - ir mezgėjos, ir menininkai kone iš visos Lietuvos jį susiranda. Nauja mada - šunų vilna Ne vien tik avių vilną tenka Eugenijui karšti ir verpti. Išbandymu staklėms ir patyrusiam karšėjui tapo neseniai ypač išpopuliarėjusi šunų vilna. Iš pradžių teko ieškoti, kokiu santykiu maišyti šunų ir avių vilną. „Karšiant vien tik šuns vilną, tai tas pats kaip į karštuvus žmogaus plauką dėti - ji slysta, nesiformuoja, nesivelia. Tad būtina ją perpus su avies vilna maišyti", - šuns vilnos specifiškumą pabrėžia karšėjas. Šuns vilnos apdirbimą sunkina ir tai, kad ji labiau dulka, be to, išsiskiria specifiniu aštriu kvapu. Tad, Eugenijaus žodžiais, visas cechas prasmirsta. O ir verpti siūlą nėra lengva - lyg ežio spygliukais sulimpa, siūliukus vieną nuo kito atskirti sudėtinga, nors būtent dėl šių spygliukų ši vilna ir yra vertinama. Kad išvengtų masiško antplūdžio, Eugenijus svarsto, kad greičiausiai teks kainą kelti. Nors rinkoje tokie verpalai apie 70 Lt/kg kainuoja, jis kol kas po 35 litus parduodantis. Minčių daug, tik vienam per sunku Vilnos karšėjo-verpėjo galvoje daugybė minčių sukasi. Pernai baigė statyti svečių namus, planavo juos ir edukaciniams projektams panaudoti. Eugenijus sako jau seniai supratęs, kad reikėtų iš tolimų rajonų vilnos karšti atsivežusiems žmonėms nakvynę pasiūlyti, juk važinėti jiems pirmyn atgal brangiai atsieina. „Dabar iš Utenos, Palangos, Zarasų ar Anykščių atvažiavęs žmogus dėl nakvynės galvos nesukdamas gali palaukti, kol aš darbą padarau, ir kitą dieną su iškaršta ir suverpta vilna namo traukti", - sako Eugenijus prisipažindamas, kad klientams pernakvoti pasiūlo senojoje sodyboje, nes į naująjį pastatą pats įsikėlė gyventi. Sūnui Vidmantui, į kurį dideles viltis dėjo, išvykus į Norvegiją dirbti, ūpas edukacinę veiklą plėtoti praėjęs.