Aliuminiui
Kranams
Pavaros diržams
© 2021 UAB "Mechanica"
© 2021 UAB "Mechanica"

Palangos poilsio namai, jūros tiltas, eilės prie giros ir čeburekų – taip poilsį pajūryje prisimena vyresnės kartos žmonės. Sovietmečiu žmonės taip pat veržėsi pailsėti į Palangą ar Šventąją, konkuravo su bendradarbiais dėl kelialapių į poilsio namus ar sanatorijas, o likę be jų nuomodavosi kuklius kambarėlius pas bobutes kurorte.
Palangos poilsio namai, jūros tiltas, eilės prie giros ir čeburekų – taip poilsį pajūryje prisimena vyresnės kartos žmonės. Sovietmečiu žmonės taip pat veržėsi pailsėti į Palangą ar Šventąją, konkuravo su bendradarbiais dėl kelialapių į poilsio namus ar sanatorijas, o likę be jų nuomodavosi kuklius kambarėlius pas bobutes kurorte.
Anksčiau buvo kiek kitaip. J. A. Židonis pasakojo, kad dėl pramogų trūkumo, poilsiautojai kartais smagindavosi organizuodami miestų muštynes. Susirinkę Vilniaus, Kauno, Panevėžio ar Šiaulių atstovai kaudavosi tarpusavyje be skrupulų. „Miestų kovos“ dažniausiai įvykdavo po Palangos miesto šokių. Ilgainiui, pasakojo J. A. Židonis, milicija pradėjo lydėti šokių dalyvius į miesto centrą, į viešbučius su šunimis ir automobiliais, kad tik nekiltų masinis sąmyšis.
Sezono pradžia pakeisdavo palangiškių gyvenimo tempą ir rutiną. Suvažiavę poilsiautojai „užgrūsdavo“ parduotuves, restoranus, barus. „Vasaros dieną visi vartydavosi pliaže, o mes dirbdavome. Mes iš darbų – poilsiautojai iš paplūdimio, užkemša tas kelias parduotuves taip, kad nė uodas ten kojos neįkiša. Dabar taip būtų, tai visi nusispjautų ir eitų į kitą parduotuvę, o tuo metu teko stovėti ir laukti“, – pasakojo palangiškė Laima. Panaši situacija buvo ir su keliais Palangoje buvusiais restoranais ar kavinėmis, kurių staliukus reikėjo užsisakyti iš anksto. Prie jų eilės, vakariniais rūbais apsirengę žmonės, kurie tikrai ne visada sulaukdavo, kol bus aptarnauti. Sanatorijose organizuoti šokiai taip pat dažnai būdavo uždaryti. Laima pasakojo, jog, suplūdus poilsiautojams, sanatorijų darbuotojai į šokius neįleisdavo vietinių jaunuolių, bijodami, kad nesutilps visi poilsiautojai. Tarp pramogų buvo ir kino teatras, vyko koncertai, į kuriuos suvažiuodavo žymiausi to meto estrados dainininkai. Visada buvo populiari biblioteka, kurioje ne tik skolintos knygos, bet ir organizuotos parodos.
1975 metais Palangoje atsidūrėme pačioje rugsėjo pradžioje, kai didžioji dalis poilsiautojų buvo išvykę. Tuo metu Lietuva buvo šiek tiek svetima šalis, nors ir buvo Sovietų Sąjungos dalis. O mus sužavėjo privačių namelių architektūra, gatvių ir kavinių tvarkingumas, švara paplūdimiuose, kur kasdien buvo sijojamas smėlis. Dešimties dienų atostogos praskriejo kaip viena diena ir paliko tikro aksominio sezono pojūtį.

Palanga – kurortinis miestas Baltijos jūros pakrantėje. Jis užima 25 km pakrantės ir yra 26 km nuo Klaipėdos uosto. Pirmą kartą vokiečių kronikose jis paminėtas 1253 m., ši data laikoma miesto įkūrimo metais. Pirmoji ligoninė žmonėms, sergantiems raumenų ir kaulų sistemos ligomis Palangoje atidaryta praėjusio amžiaus pirmoje pusėje, o aštuntajame dešimtmetyje jau buvo vienas geriausių Sovietų Sąjungos balneologinių kurortų, kuriame susirgo judamojo aparato, širdies ir kraujagyslių bei. buvo gydomos nervų sistemos, virškinimo traktas. Jūra, pušys, balto smėlio paplūdimiai, natrio-kalcio chlorido vanduo, naudojamas geriamam gydymui ir vonioms, durpių purvas – tuo šis kurortas buvo patrauklus.
Vasara restoranas
Sovietmečiu Palanga buvo laikoma puikia poilsio vieta, labiausiai užsienietišku kurortu, į kurį net ir labai norėdamas galėjo patekti ne kiekvienas. Ten buvo teniso kortas, kuriame neva žaidė pats Churchillis, o pagrindinis traukos objektas buvo rūmai ir parkas su grafo Tiškevičių rožynu ir jame įsikūrusiu gintaro muziejumi. Toli kopose buvo pasislėpusi lietuviška „Kosygin dacha“. Netrūko ir pramogų: diskotekos, „Vaidelutės“ kavinė, restoranai, kuriuose visų meniu patiekalų ir gėrimų pavadinimai buvo verčiami į rusų kalbą, todėl konjakas „Courvoisier“ buvo įtrauktas į „Sua Beast“ sąrašą. Labai džiaugiuosi sugrįžęs į šiuos kraštus ir prisiminęs savo auksinę jaunystę!
Alaus bačka pajūryje
Prisimenu ir savo studentiškus metus, kai mes, jauni ir gražūs, Palangą pažinome naujai: nenuilstantys naktiniai pasivaikščiojimai ir dienos miegas paplūdimyje, o po miego – tinklinio ar futbolo žaidimai, bet dažniausiai kortos – pirmenybė. Linksmi ir triukšmingi susibūrimai su šviesiaplaukėmis lietuvaitėmis tuo metu populiariame restorane „Vasara“ ir medinėje trobelėje „Vaidilutė“, pagamintoje senoviniu lietuvišku stiliumi. Prisiminimai gniaužia kvapą. Kaskart išvykdamas iš Palangos į jūrą mėtydavau monetas, tikėdamasis vėl sugrįžti į pamėgtas vietas.